Žieminis vynmedžių genėjimas. Kada metas genėti?

Tinkamas genėjimas gali padidinti vynmedžio derlingumą, turėti teigiamos įtakos tolimesnei vynuogių brandai. Natūralu, kad žieminiam genėjimui skiriamas ypatingas dėmesys: pasirinktas genėjimo būdas ir laikas. Vynmedžių šakų nupjovimas ne tik pagerina derlingumą, bet ir suteikia jiems tam tikrą formą. Paprastai žiemos genėjimo metu panaikinama apie 80-90 proc. senų vynmedžio šakų.

Lietuvoje tenka išgirsti skirtingų nuomonių dėl genėjimo laiko pasirinkimo. Vieni bijodami šaltos žiemos geni iš rudens nukritus lapams, uždangsto ir laukia pavasario, kiti geni gruodžio pradžioje kai temperatūra bent kelias savaites laikosi mažiau „0“. Aš renkuosi ankstyvo pavasario genėjimą, kai vynmedžio šakos būna pilnai sumedėję ir vynmedis užmigęs žiemos miegui. Tiesa viena – vynmedžiai turi būti atsparūs šalčiams, tinkami augti mūsų sąlygoms, tokie kaip pavyzdžiui Rondo (mėlynos) ar Solaris (baltos) veislės.

Ankstyvą žiemos genėjimą galima pradėti net sausio mėnesio pabaigoje ar vasario mėnesio pradžioje. Per vėlai nugenėti vynmedžiai stipriai nukraujuota, vynmedis susilpnėja, auga blogiau. Ne savo laiku nukirptos šakos kraujavimo procesas gali trukti iki trijų savaičių, todėl augalas praranda labai daug sulčių, kai kurie pumpurai supūva dėl pastovios tekančių sulčių drėgmės.

Lietuvoje priklausomai nuo vietovės, nevienodai pasiskirtos nakties šalnos ir žiemos maksimali temperatūra, kiekviena vynuogių veislė skirtingai žiemoja, vietovės mikroklimatas turi įtakos saulės šilumai, tad kiekvienu atveju į žieminį vynmedžių genėjimą reikėtų žiūrėti individualiai. Siūlau jums patiems eksperimentuoti ir išgauti maksimaliai didelį vynuogių derlingumą.

Surinkęs skirtingų vynuogininkų nuomones, stebėdamas vynmedžių derlingųmą, darau išvadas, kad visų svarbiausia, genėti tada, kai nukrenta vynmedžio lapai ir sumedėja einamųjų metų šakos (pakeičia spalvą iš žalios į rudą). Svarbu, kad žieminį vynmedžių genėjimą atliktumėte iki pumpurų sprogimo. Vynmedžio derlingumui įtakos neturi, kurį žiemos mėnesį apgenėsite vynmedžius.

Ramūnas Pilvelis

Kada metas nuimti vynuogių derlių?

Rugsėjis yra svarbiausias mėnesis vynuogių vegetacijos laikotarpyje. Šiuo laikotarpiu vynuogės gamina ne tik cukrų, bet taip pat rūpinasi tinkamu rūgščių kiekiu, susiformavusiu nuo nesubrendusių žalių vynuogių. Vegetacijos laikotarpiu rūgštys transformuojasi į cukrų, t.y. didėjant cukringumui, mažėja rūgščių kiekis. Kai vynuogių uogose lieka tinkamas cukraus ir rūgščių santykis, vynuogės būna pasiruošę derliaus nuėmimui.

Svarbu taip pat žinoti, kad nuimtas derlius negali ilgai būti paliktas. Reikia, stengtis, kad nuėmus derlių uogos būtų iš karto sutraiškomos ir išspaudžiamos sultys. Su kiekviena uždelsta valanda mažėja sulčių koncentracija, uogos džiūsta.

Tiksliam derliaus nuėmimui nėra jokios schemos, dažniausiai vynininkai analizuodami uogos sulčių sudėtį ir stebi jų pokyčius ir sulaukęs tinkamo momento nuima derlių. Lietuvoje auginant vynuoges lauke, paprastai užtenka matuoti cukraus kiekį, auginant vynuoges šiltnamyje, ypatingai baltam vynui, reikia sekti, kad bendras rūgščių kiekis per daug nenukristų. Rūgščių kiekis uogose turėtų būti tarp 7 ir 10 gramų litre arba matuojant pH- vertę tarp 2.7 ir 3.7 pH.

Norint pasigaminti vyno, tarp 11 ir 13 laipsnių, vynininkas gali paskaičiuoti, kokio kiekio cukraus reikia uogose, kad fermentacijos metu jo pakaktų. Cukraus kiekį iš uogų galima pasimatuoti refraktometro pagalba. Ant refraktometro dangtelio užlašinus porą lašų uogos sulčių, jis parodo misos svorį. Prancūzai ir Australai matuoja Baume skalėje, Amerikiečiai – Brix, Italai – Babo, Austrai – Klosterneuburger (KMV), Vokiečiai – Oechsle laipsniu. Visomis šiomis skalėmis matuojamas misos klampumas lyginant su vandens turiniu. Skirtumas tarp vandens ir matuojamos misos ir sudaro cukraus kiekį sultyse. Lietuvoje tarp vynininkų yra pripažinta BRIX skalė (daugiau apie tai skaitykite kitame straipsnyje, čia).

Galimas ir vėlyvas vynuogių uogų skynimas, leidžiant vynuogėms sukaupti maksimalų cukraus kiekį. Kuom rizikuojam? Prarasti reikiamą rūgštingumą, be kurio vynas prapras savo aromatų „puokštę“; Gali sumažėti sulčių produktyvumas, nes peraugusios uogos pradeda vysti, dalis kekių pradeda pūti ant medžių, uogas apvalgo paukščiai, skruzdėlės ar vapsvos; Gali užklupti didžiosios šalnos.

Tiesa, – tam tikrais atvejais, vėlyvas derliaus nuėmimas gali būti naudingas – norint išgauti sodrų, stiprų ir saldų vyną, papildomai nenaudojant cukraus, vynuogės laikomos ant medžių iki pirmųjų žiemos savaičių, natūraliai sušaldomos arba džiovinamos specialioje patalpoje, išgarinant iš uogų sultis. Iš tokių uogų, sulčių išeiga labai minimali, gaunami didžiuliai sulčių nuostoliai, bet dėl to cukraus koncentracija didžiulė.

Užbaigdamas temą, apibendrinu, kad nuo vyno gamybos pasirinkimo priklauso vynuogių skynimo laikotarpis. Kiekvienas vyndarys norintis išgauti maksimalią vyno kokybę, nuosekliai seka vynuogių uogų brandą, o derlius nuimama atėjus tinkamam metui.

Ramūnas Pilvelis

Noriu auginti vynuoges. Nuo ko pradėti?

1. Nuo ko pradėti.

Mūsų sąlygomis vynuogių auginimui svarbiausia yra maksimalus saulės panaudojimas. Prieš pradedant auginti vynuoges svarbiausi yra kelia momentai: tai tinkamai parinkta vieta ir vynuogių rūšis. Vieta yra svarbi tuo, kad uogos gautų maksimaliai saulės šviesos ir šilumos, o rūšis tokia, kad žiemą nenušaltų pumpurai, o sunoktų pakankamai anksti iki pirmųjų rudens šalnų. Netinkamai parinkta vieta gali įtakoti vynuogių cukringumą, derlingumą ir netgi ligas, o netinkamai parinkta vynuogių rūšis gali nesunokti arba žiemą nušalti.

Dirvožemis taip pat įtakoja šilumos kiekį, nors jis nėra toks svarbus. Vynuogės nėra lepios dirvožemiui, o šiluma labiau laikosi akmenuotame dirvožemyje ar lengvame priemolyje. Ideali temperatūra vynuogių augimui yra 25o-28o C. Tokį klimatą vynuogės gauna tik kelias savaites per metus.

Šiame skyriuje rasite užtektinai informacijos apie vynuogių vietos parinkimą ir vynuogių rūšis. Pasiskaitę ir pritaikę žinias praktikoje galėsite džiaugtis puikiu vynuogių derliumi ilgai. Vynuogynas priskiriamas prie paveldėjimų objektų, nes vynmedžiai auga iki 150 metų.

2. Vietos parinkimas

Augančios vynuogės turi gauti pakankamai šviesos, šilumos ir sausos žemės, tad savo būsimoms vynuogėms parinkime vietą į pietų pusę, apsaugotą nuo šiaurės ir vakarų vėjų, žemę kurioje nesilaiko vanduo.

Vietai parinkti galite naudoti savo namo mūro pietinę sieną, ji puiki tuo, kad apsaugo nuo skersvėjų ir veikia kaip šilumos akumuliatorius naktį kai oras atvėsta. Prie sienos augantį vynmedį galima formuoti savo norima forma, apeinant langą ar duris. Sekančiame skyriuje apie vynuogyno tvirtinimus rasite pakankamai pavyzdžių vynmedžių formavimui prie sienos. Šis metodas yra labai populiarus šiaurinėse klimato zonose. Kad vynuogių šakos turėtų kur laikytis ant sienos patartina pritvirtinti vielas išdėstytas norimai vynmedžio formai. Tarpai tarp vielų turėtų būti iki 50 cm.

Namuose tinka ir žemės plotas kuris yra atviras pietų saulės spinduliams, kur niekas neužstoja saulės šviesos. Tam, kad pakankamai gerai išsilaikytų šiluma, svarbu yra jog toje vietoje nesusidarytų vakarų ir šiaurės rytų skersvėjai. Vynuogės nemėgsta vandens pertekliaus, todėl žemėje neturi laikyti vanduo.

Vokiečiai sako: kad didelės vynuogės auga prie didelės upės. Iš tiesų vynuogėms reikia daugiau nei būti šalia vandens: šilto šlaito, sausos žemės ir daug šviesos. Mūsų vietovėje vasarą saulės spinduliai dienos metu į žemę atsitrenkia apie 40 laipsnių kampu, todėl tokio kampo šlaitas saulės šilumą priima maksimaliai. Naktį nuo šlaito viršaus pažeme krenta šaltas oras, o tuo pačiu metu nuo vandens susiformavęs šiltas oras pažeme kyla į šlaito viršų. Taip susidaro idealios vynuogių auginimo sąlygos.

3. Vynuogių veislės

Pasirinkus vynuogių auginimo vietą, išsirenkame vynuoges. Šiandien pasirinkimas tarp mūsų klimate augančių vynuogių yra didelis. Galite rinktis iš Lietuvoje išvestų ir daigintų vynuogių, iš Latvijos vynininkų vynuogių ar Lenkijoje, Vokietijoje daigintų vynuogių veislių. Vynuogių veislės yra skaidomos į vynines ir valgomas, kurios gali būti skirtingų spalvų: baltos, rausvos ir mėlynos.

Vyninių veislių vynuogės yra aromatingesnės ir sultingesnės, tačiau ne tokios traškios ir didelės kaip valgomųjų veislių. Vyninėse vynuogėse taip pat didesnis cukraus ir rūgščių kiekis.

Tikrų vyninių veislių tinkamų mūsų klimatui yra labai nedaug. Paprastai mūsų klimate auga hibridinės veislės, vitis vinifera šeimos vyynmedžiai neatsparūs šalčiams, o sunoksta vėlyvą rudenį, todėl mūsų klimatui netinka. Hibridinės vynmedžių rūšys puikiai atlaiko didelius žiemos šalčius ir anksti sunoksta (pirmus du metus kol kamienas nesutvirtėjo reikia žiemą uždengti), bei kiekviena iš jų turi savo išskirtinio skonio. Detaliau apie tai rasite čia.

Aš labiausiai pasitikiu ir orientuojuosi į Vokietijos veislynus, ne dėl to, kad nevertinu Lietuviškų, o dėl to, kad Vokietija stipriai pažengus vynuogių auginime šiauriniame klimate. Prieš kelis šimtmečius Vokietija galutinai sulaužė nuostatas, kad vynuogės gali užaugti tik pietinio klimato juostoje.

4. Vynuogių sodinimas

Vynmedžius sodinti reikia nuo balandžio iki gegužės vidurio kai žemės temperatūra yra 7-10o C, anksčiau yra pavojinga sodinti dėl šalnų. Idealu, jeigu vynmedžių sodinukai jau turi pakankamai gerai išvystytą šaknų sistemą, turintys poskiepius atsparius ligoms ir šalčiams.

Pasiruošimas:

Žemė. Prieš sodinimą geriausia žemę paruoši iš rudenio ją išpurenant, bei tai nėra būtina sąlyga.

Vynmedžiams yra tinkamiausias optimalus pH kiekis dirvožemyje 6,5 – 7,5 pH. Esant pertekliui mažinkite pH su citrinos rūgštimi, o pakelti pH galima užpilti medžio pelenais. Galima sodinimui naudoti kompostinę žemę.

Tara. Turėkite indą sodinukams pamerkti į vandenį. Patariama sodinukus pamerkti prieš dieną, 24 val.. Prieš sodinimą sodinukus visada laikyti vėsiai 2-10o C temperatūroje.

 

Apsauga nuo žvėrių. Tai gali būti apsauga aplink medelį arba teritorijos aptvėrimas plėvele.

Sodinimas:

Prie sienos vynmedį sodiname apie 20-30 cm nuo sienos, į iškastą duobę vynmedį pasodinti pasvirą į sieną. Į iškastą duobę įpilame 2-3 litrus vandens ir įdedame sodinuką bei strypą ar medinę lazdelę. Pagal poreikį užberiame kompostinės žemės vėliau likusiomis žemėmis. Sodinuką įsodiname tokiame gylyje, kad iš žemės išlystų apie 3–5 cm. Pagrindinių šaknų stipriai neužspaudžiame, kad šaknims užtektų deguonies.

Prižiūrėkime, kad tik ką pasodintiems medeliams užtektų vandens.

Plyname lauke sodinukus sodiname pagal iš anksto pasiruoštą planą. Vynmedžiai sodinami eilėmis, po 2,4-3 metro pločio tarp eilių. Eilėse vynmedžiai sodinami nuo 0.8 iki 1.8 metrų tarpais, priklausomai nuo to kokį genėjimo būdą pasirinksite. Daugiau apie vynmedžių genėjimą rasite sekančiame skyriuje Vynuogyno tvirtinimas.

Patieskime aplink sodinukus juoda agro plėvele, apsaugančia žemę nuo piktžolių augimo arba dažnai ravėkime, kad piktžolės neatimtų iš sodinukų reikiamos energijos.

 

 

Organinės trąšos vynuogyne. Kam?

Kokią rolę vynuogynui turi organinės trąšos?

  • Skatinti vynmedžių augimą ir vystymąsi;
  • Kompensuoja organinių medžiagų nuostolius, susidariusius dėl natūralių dirvos irimo procesų.
  • Stabilizuoti arba padidinti humuso kiekį dirvožemyje;
  • Vynmedžius ir vynuoges maitina maistingomis medžiagomis;
  • Maistinių medžiagų įsisavinimas mažinant mineralinių trąšų poreikį, ypač azoto;
  • Tarnauja kaip žemės danga ir žemės erozijos apsauga;
  • Pagerina dirvožemio struktūrą, nuo per ilgą laiką sutryptos ar suvažinėtos žemės;
  • pagerinti vandens prasiskverbimą į dirvožemį.

Pastabos dėl komposto iš biogeninių medžiagų (pilnai suardomos medžiagos) .

Komposto kokybė pasižymi skirtingomis savybėmis, kuri priklauso nuo įvairių komposto žaliavų sudėties. Naudojant kompostavimo priemones ir veiksmus, gali būti sukurtas kompostas, atitinkantis vynuogynui tinkamas charakteristikas. Kompostavimo proceso sėkmė visų pirma priklauso nuo:

  1. bioskaidžių atliekų ir struktūrinės medžiagos (medienos atliekų, šiaudų ir pan.) gero susmulkinimo; optimalus dalelių dydis:

– 3÷30 mm – priverstinės aeracijos ir/arba mechaninio maišymo uždaruose įrenginiuose,

– 5÷50 mm – natūralios (savaiminės) aeracijos vartomuose kaupuose (rietuvėse);

      2.anglies/azoto (C/N) santykio:

-kompostavimo pradžioje ~ 25÷30 (35) : 1,

-vėliau palaipsniui sumažėjantis iki < 20:1,

-galutinai subrendusiame komposte ~ 15:1;

       3.kompostuojamo mišinio drėgnumo; optimalus ~ 55÷60%;

4. pH ~ 6,5÷8,

5. deguonies koncentracijos ~ 10% (pradinės mezofilinės ir, ypač, termofilinės stadijos metu būtinai > 5%), kurią užtikrina oro srautas ~ 0,5 ÷1,5 m³ / d kg sausųjų organinių medžiagų (SOM) termofilinės stadijos metu, vėliau auštant (mezofilinė brendimo ir stabilizacijos fazė) palaipsniui mažėjantis;

6. temperatūtros ~ 45÷65°C (dėl pasterizacijos/higienizacijos – dezinfekcijos poreikio -temperatūra turi būti > 55°C).

Netinkamas kompostas gali turėti nepageidaujamą poveikį dirvožemiui: nepageidaujamų organinių ir neorganinių medžiagų kaupimosi dirvožemyje; vynmedžių pažeidimai dėl nebrandaus komposto; per didelis azoto kiekio įsisavinimas; piktžolių sėklų, kenkėjų buvimas komposte; balastinių sunkiųjų medžiagų likučiai (plastiko, stiklo, akmenų ir metalo dalys); netinkamas komposto naudojimo laikas ar per didelis komposto kiekis.

Komposto tipai:

Dėl skirtingos komposto kokybės (augalų suderinamumo ir brandinimo termino) pagal naudojimo tipą  esmės skirstomas į šviežią ir brandų kompostą.

Šviežias kompostas, kurio irimo ir dezinfekcijos etapas yra baigtas, o palyginti su brandžiu kompostu turi didelę dalį organinių medžiagų ir C/N santykinį kiekį. Šviežio komposto tolimesnis skaidymas yra perkeliamas į žemę. Tokiu būdu kompostuojant gali nudegti augalas, taip pat jaučiamas didesnis komposto skleidžiamas kvapas.

Brandaus komposto organinės medžiagos yra pilnai stabilios ir suderintos augti augalams. Kompostavimo metu organinės medžiagos (celiuliozė, baltymai, riebalai, ligninas) išsiskaido ir iš dalies virsta humusu. Šis rezultatas gerina dirvožemio fizines savybes skatina biologinį dirvožemio aktyvumą. Organinių medžiagų kiekis komposte dažnai yra apie 30 -40 proc. bendros sausos masės. Žeme jau galima vadinti esant 15 proc..

Komposte esančių augalų maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo pradinių medžiagų ir puvimo stiprumo laipsnio. Kompostavimo dėžės pagamina aukštesnės kokybės kompostą nei atviras žalios žolės kompostas ar kompostas kuris maišomas organinėse pramoninėse trąšose.

Tipas

Organinių atliekų kompostas

Žaliasis kompostas

Atliekų kompostas

Maistinė medžiaga

Procentinis kiekis sausoje masėje (%)

Bendrasis azotas (N)

1,0

0,6

1,3

Bendrasis fosforas (P2 05)

0,7

0,3

1,7

Bendrasis kalis (K20)

0,8

0,8

0,3

Bendrasis magnis (MgO)

0,6

0,7

0,5

Bendrasis kalcis (CaO)

5,0

4,7

5,5

Lentelėje pateikti pavyzdžiai, parodo kokią procentinę dalį sudaro maistinės medžiagos skirtinguose kompostų mišiniuose. Tai, kompostas iš įvairių atliekų surinktų namuose organinių atliekų kompostas (kavos/arbatos, vaisių, daržovių, augalų ir daržo atliekos), žaliasis kompostas (pieva, žolė, žalieji lapai) ir atliekų kompostas (nuotėkų dumblas). Dėl labai stipriai kintamų medžiagų kiekio, tikslaus medžiagų kiekio apskaičiuoti nėra galimybės. Jūs turėtumėte kiekvieną kartą pasidaryti komposto analizę, kad nusistatyti tikslų medžiagų kiekį.

Organinių trąšų norma.

Kuo bus atliekama intensyvesnė žemės priežiūra, tuo bus stipresnis organinių medžiagų skaidymas vynuogyne. Vadovaujantis tinkama norma, vynuogynui per penkerius metus reikėtų maksimaliai 400 kg sausosios masės organinės trąšos vienam arui, atsižvelgiant į aukščiau pateiktų  maistinių medžiagų lygį. Tręšiant vynuoges savo hobio sode, ne daugiau 10 litrų m2 per metus.

 

Vynmedžiai turi mažą maistinių medžiagų poreikį, todėl patartina naudoti kompostą su maža maistinių medžiagų koncentracija. Kompostas taip pat gali būti naudojamas ant žemės paviršiaus išvengti žemės erozijai, padengiant žemę 10-30 mm sluoksniu komposto mulčiavimui. Geriausia naudoti rudenį, tręšiant žemę prieš žiemą, esant žemės poreikiui pavasarį. Skurdžiose dirvose padidėja chlorozės atsiradimo rizika, su kompostu per ilgą laiką galima dirvožemį atstatyti gerinant humoso kiekį.

 

Galima tręšti vynuogyną su pramoninėmis organinėmis trąšomis, kurios būna pagamintos iš augalinės ar gyvūninės kilmės trąšų, kur maistinės medžiagos išgaunamos natūraliu būdu, skaidant atliekas su žeme. Tokių trąšų dėka galima išlaikyti tolygų tęstinį vynmedžių augimą. Vėlgi, reikia išlaikyti tręšimo normas pagal aukščiau minėtus duomenis.

 

Galima rasti pardavime siūlomų trąšų vynuogėms, kaip organinių – mineralinių trąšų mišinys.

 

 

Vynuogės Lietuvoje

vynuoges Lietuvoje

Galiu drąsiai teigti, kad tinkamai parinkus vietą ir vynuogių veislę, Lietuvoje užauga vynuogės, savo skoniu ir saldumu nenusileidžiančios vynuogėms užaugusioms seniausias tradicijas turinčiuose vynuogynuose. Tad, ar tikrai galima auginti vynuoges Lietuvoje?

Pradedant rašyti apie vyną Lietuvoje, pirmiausia į mintį ateina niūros gaidos, nes tenka pripažinti, kad vyno kultūra Lietuvoje silpna, vynuogių auginimas naudojamas apželdinimui, o ne vynuogių derliui. Tai daugeliu atveju įtakoja nusistovėjusios tradicijos, didžiąja dalimi klimatinės sąlygos Lietuvoje. Kai aš prasitariu, kad auginu vynuoges Lietuvoje, iš daugelio pašnekovų išgirstu klausimus: čia Lietuvoje? ar vynuogės normalios?  kiti sako, kad turbūt saldžios nebūna. Aišku taip šneka tie kuriems vaikystėje teko ragauti beveik laukinėm sąlygom užaugusių vynuogių, augusių patvoryje ar prie namo sienos.

Galiu drąsiai teigti, – kad mitas sugriautas, nes auginu vynuoges nuo 2007 metų, jau ne vienerius metus džiaugiuosi, kad vynuogių auginimas lietuvoje pasiteisino, o užaugintos vynuogės, yra tinkamos, būtent geram vynui pasigaminti.  Tinkamai parinkus vietą ir vynuogių veislę Lietuvoje užauga idealios vynuogių kekės, savo skoniu ir saldumu nenusileidžiančios vynuogėms užaugusioms seniausias tradicijas turinčiuose vynuogynuose.

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais vynuogių vynas ir uogos nebuvo naujiena. Bažnyčiose ir cerkvėse vynuogių vynas buvo vartojami apeigų metu. XVIII amžiuje Lietuvoje buvo 23 vienuolijos su 339 vynuogynais. Dauguma vienuolynų turėjo savo sodus, vynuogynus, kur augino savo vynuoges, o iš vynuogių gamindavo vyną.

Rašytiniuose šaltiniuose rasta, kad Lietuvoje vynmedžius pirmasis paminėjo Žanas Emanuelis Žiliberas. 1781-1783 metais Vilniaus universitete dėstė gamtos mokslus, jo iniciatyva buvo įkurtas botanikos sodas, kuriame be kitų retesnių augalų, buvo auginama ir keletas vynmedžių, kaip vaizdinė priemonė studentams („Vynuogių auginimas“, p.14).

Oro temperatūra Lietuvos teritorijoje pasiskirsto nevienodai, priklausomai nuo reljefo ir žemės sandaros struktūros. Lietuvos klimatą įtakoja nuo Atlanto vandenyno atslenkantys ciklonai, dirvožemis, žemės reljefas, ir augalija. K.Kaušyla, tirdamas mikroklimatines Lietuvos teritorijos ypatybes išsiaiškino, kad svarbiausiais klimato veiksnys 39 % yra dirvožemis ir hidrogeologinės sąlygos, ir tik 24 % reljefas kita dalis sudaro augalija ir mikroklimatinis santykis. Vasaros temperatūrą formuoja du veiksniai: nuotolis nuo jūros ir vietovės aukštis, kurie vienas kitą tarsi kompensuoja. Teritoriniai temperatūros skirtumai liepą tesiekia 1,3-1,4 oC, išsiskiria šilti Nevėžio ir Nemuno vidurupio slėniai, kuriuose liepos mėnesio vidutinė oro temperatūra siekia 17-17,5 oC. Meilutė Kabailienė savo knygoje „ Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14000 metų“ pateikia liepos mėnesio Lietuvos oro temperatūros stebėjimų žemėlapį.

Mūsų klimatui būdinga žiema su minkšta nestoro sniego danga, palyginti šaltais pavasariais, vidutiniškai šilta vasara, šiltas ir lietingas ruduo, dominuoja vėlyvos šalnos pavasarį ir ankstyvos rudenį. Kokios vynuogės (vynmedžiai) yra tinkami auginti Lietuvoje? Mūsų klimate auginami vynmedžiai turėtų turėti ypač greitą vegetacijos laikotarpį, kad neužkluptų ankstyvos rudens šalnos.

Vynuogių augintojų specialistai pripažįsta, kad šiauriniuose kraštuose užaugintos vynuogės savo skoniu ir išvaizda pranoksta vynuoges užaugintas pietuose tuo, kad esant 30 – 35 laipsnių temperatūrai sparčiai plinta ligos ir kenkėjai, todėl pietuose vynmedžiai per sezoną purškiami per keliolika kartų, tad mūsų kraštuose užaugintos vynuogės yra kur kas švaresnės.

Vynmedžių kenkėjai

Grybelinės porų yra visur. Iš vienos pusės jie yra naudingi, nes mažina organinę masė, bet kai grybelis atsiranda tavo žemės plote ant vynmedžio lapų ir pačių vynuogių jis tampa parazitu niokojančiu derlių ir draugiškumo jam nelieka visai.

Grybelis (pelėsiai) išoriškai matomi ant visų žalių vynmedžio dalių: lapų, jaunų kekių, ūglių, posūnių, žalio kamieno todėl juos lengva atpažinti. Jie sutrikdo augalų fotosintezę ir atima būtinas maistines medžiagas. Užkrėtimas pirmiausia pasireiškia ant lapų, vidinės pusės audinio, panašios į naftos dėmes.

Apsisaugojimo priemonių yra. Vynmedžio priežiūra nustatoma individualiai kiekvienu atveju įvertinant augalo pažeidimą ir ligos formavimosi stadiją. Grybelinėms ligoms naikinti naudojami cheminiai preparatai – fungicidai, priskiriami prie pesticidų cheminės grupės.

Vynuogininkystėje prieš grybelines ligas gydoma ne tik cheminės priemonėmis, bet galima joms užbėgti jeigu tinkamai parinksime priemones palaikančios sveiką ir ilgą vynuogių augimą.

  • Jei žemė ilgai laiko drėgmę, būtina įrengti drenažą, padaryti nuolydžius vandeniui nubėgti;
  • iš rudenio tarp vynmedžių būtina aparti ar išpurenti žemę;
  • patręšti žemę organinėmis trąšomis, mėšlu ar kompostu;
  • Atvirame lauke augančias vynuoges apsodinti daugiamečiais augalais atliekančiais virusų gaudyklės rolę. Tai gali būti linai, mėlynžiedė liucerna, ridikai (raphanus), rapsai.
  • Sodinti virusų ištestuotas vynuogių rūšis, sodinukus be virusų.
  • Šalia vynuogių sodinti vaistines medetkas, čiobreliai, česnakus ir svogūnus.
  • Sekti biologinį aktyvumą ir antagonistus žemėje.
  • Nepalikti pūti nugenėtus lapus ir šakas.
  • Harmoninis maistinių medžiagų aprūpinimas tręšiant organinėmis trąšomis.

Vienas ar kitas apsaugos būdas yra geras tas kurį pasirenka pats vynuogių augintojas. Pas mus yra kenkėjų, bet ne tiek daug, kad negalima būtų apsisaugoti. Siūlau kiekvienam vadovautis savo galva ir elgtis taip kaip kiekvienu metu atrodo tinkama.

Netikroji miltligė (Plasmopara viticola),

yra viena iš augalų grybinių ligų kuria serga vynmedžiai, jos sukėlėjas yra Plasmopara viticola. Vyno pramonėje ji turi ypatingą įtaką, nes gali sukelti didelę labai žalą. Europoje 1878 metais ji nusiaubė didžiąją dalį europos vynuogynų, kai sunyko apie 50 proc. visų vynuogynų. Nors Lietuvoje ji aptikta tik 1930 metais, bet ji sėkmingai plinta šiuo laikotarpiu. Labai nemažai pažįstamų vynuogininkų Lietuvoje nuo šios ligos nukentėjo 2010 metais.

Simptomai:

Liga pirmiausiai pažeidžia lapus, ant lapų apatinės pusės pradeda formuotis šviesiai pilkos dėmės, po 7-10 dienų, pereina prie nesumedėjusių ūglių, susidaro tamsiai pilkos spalvos dėmės, dar vadinamos „naftos dėmės“, dar po 7 dienų prie žiedkočių ir galiausiai prie uogų. Liga vystosi, kai joms yra palankus oras, esant didelei drėgmei atmosferoje. Ji plinta tiek prie didelės kaitros, tiek prie vėsaus klimato.

Galiausiai dėmės išplinta, lapai nudžiūsta ir nukrinta ant žemės. Liga užkrėstuose lapuose gali žiemoti iki pat pavasario, todėl patariama užkrėstus lapus surinkti ir išmesti kur atokiau. Uogų žiedkočiai vysta, džiūsta, uogos raukšlėjasi, ruduoja, nudžiūsta ir nukrinta. Kaip matome liga gali sunaikinti vynmedį per gana trumpą laiką, todėl pastebėjus pirmus simptomus, būtina naudoti apsaugos priemones, nelaukiant, kol liga išplis ant visų lapų.

Rožės šia grybine liga serga taip pat, ir ji yra lepesnė nei vynuogės, užkratas ateina šiek tiek anksčiau nei vynuogėms. Tenka daug kur matyti, kad vynuogynuose prie lysvių sodinamos rožės, kaip priemonė, galinti iš anksto nustatyti būsimos ligos požymius. Kuo anksčiau bus imtasi apsaugos priemonių, tuo greičiau bus galima apsaugoti sveikus vynmedžius.

 

Apsisaugojimo priemonės:

Kitose šalyse apsaugai nuo netikrosios miltligės naudojami įvairūs fungicidai. Gaila, bet Lietuvoje pakol kas nėra registruotų fungicidų pritaikytų apsaugai nuo vynuogių netikrosios miltligės, tam naudojami fungicidai nuo grybinių ligų plintančių tarp agurkų, braškių ar pomidorų.

Aš rekomenduoju naudoti ekologiškus preparatus, firmos „Nutritechsystem Baltic“, pagamintų iš augalinės kilmės produktų, ekstraktai skiedžiami su vandeniu, santykiu 1:300 ir purškiami per lapus. Jų galite įsigyti parduotuvėje Vitis.lt.

  • Funres iš siauražiedės mimozo Mimosa tenuiflora ir citrusinių vaisių sėklų ekstrakto (30 ml)
  • Flama iš siauražiedės mimozo Mimosa tenuiflora ekstrakto (30 ml) ir vario oksichlorido (CuSO4 mikroelementinė trąša)
  • Mimoten iš siauražiedės mimozos Mimosa tenuiflora ekstrakto (30 ml) naudojamas kartu su Zytron iš citrusinių augalų sėklų ekstrakto (10-15 ml).

Tikroji Miltligė (Uncinula necator, syn.Erysiphe necator),

grybinė vynmedžio liga, kurią sukelia vynmedinė uniculė (unicule necator), plinta ant jaunų ūglių ir kekių ir lapų. Liga ypatingai suaktyvėja esant labai karštoms dienoms ir vėsioms naktims, o infekcija plinta nuo 5 Co temperatūros ir 40 % oro drėgnumo, jau nuo vasaros pradžios, nuo birželio mėnesio vidurio.

Simptomai:

Ant nesumedėjusio ūglio atsiranda netolygiai išsidėstę, nuo violetinės iki juodai mėlynos spalvos, dėmės, ant jaunų žalių lapų viršutinės pusės – gerai matomos pilkšvos spalvos apnašos. Ligos pažeisti vynmedžių lapai garbanojasi, nustoja augę, džiūsta ir krinta. Liga pavojinga žiedynams ir uogoms jų formavimosi pradžioje, jaunos vynuogių kekės pasidengia baltu šerkšnu, lyg atrodo būtų apibarstyti miltais ar pelenais, vėliau kekės sunyksta ir pajuoduoja, uogos sutrūkinėja.

Iš esmės, pažeistos ląstelės, daugiau jau negali būti pagydomos. Apsaugos priemonės gali tik pristabdyti ligos plitimą, todėl labai svarbu laiku pastebėti ligos židinį. Tikrosios miltligės pakenktas augalas labai nusilpsta ir praranda atsparumą žiemos šalčiams. Ligos sukėlėjas peržiemoja ir pavasarį vystosi kartu su ūgliu. Todėl svarbu rudenį, surinkti pažeistus lapus ir kekes, nukarpyti užkrėstus ūglius. Jei praeitais metais vynmedžiai buvo smarkiai užsikrėtę, jau ankstyvą pavasarį reikia imtis tinkamų priemonių, ligai sustabdyti.

 

Apsisaugojimo priemonės.

Kitose šalyse apsaugai nuo miltligės naudojami įvairūs fungicidai. Gaila, bet Lietuvoje pakol kas nėra registruotų fungicidų pritaikytų apsaugai nuo vynuogių miltligės ligos, tam naudojami fungicidai nuo grybinių ligų plintančių tarp agurkų, braškių ar pomidorų.

Aš rekomenduoju naudoti ekologiškus preparatus, firmos „Nutritechsystem Baltic“, pagamintų iš augalinės kilmės produktų, ekstraktai skiedžiami su vandeniu, santykiu 1:300 ir purškiami per lapus. Jų galite įsigyti parduotuvėje vitis.lt .

  • Mimoten iš siauražiedės mimozos Mimosa tenuiflora ekstrakto (30 ml) naudojamas kartu su Zytron iš citrusinių augalų sėklų ekstrakto (10-15 ml).
  • Canelys iš Ceiloninio cinamono Cinnamomum vertum lapų ir žievelės ekstrakto (30 ml) naudojamas kartu su Zytron iš citrusinių augalų sėklų ekstrakto (10-15 ml).
  • Funres iš siauražiedės mimozo Mimosa tenuiflora ir citrusinių vaisių sėklų ekstrakto (30 ml)

Kekerinis puvinys vynuogių kekėse (Botrytis cinerea, Botryotinia fuckeliana)

Noble Rot

Kekerinis puvinys yra pakankami paplitusi liga, kuri pažeidžia uogas, kartais net ir lapus bei kamieną. Ant kamieno gali pereiti lengvą žiemą. Ja serga daugiau nei 80 žinomų augalų visame pasaulyje. Ligos sukėlėjas – pilkasis kekeras (Botrytis cinerea), grybinės kilmės užkratas, vynuogių auginime žinomas ne daugiau nei 60 metų, pasireiškia uogoms baigiant nokti, esant ne mažiau nei 15 BRIX. Geriausiai vystosi prie 20-28 oC temperatūros, esant drėgnam orui, lietingam rudeniui.

Simptomai:

Ant ligos pažeistų uogų atsiranda rusvų dėmių, odelė ir minkštimas susitraukia, uogos pradeda pūti.

 

Keletas patarimų kad išvengti ligos:

  • Reikėtų formuoti kuo aukštesnį kamieną, kad uogos negautų daug drėgmės nuo žemės;
  • tinkamai genėti, kad uogos gautų pakankamai gerą vėdinimą;
  • pašalinti pažeistus lapus ir kekes, kad ant medžio nevyktų puvimas;
  • neleisti augti piktžolėms, nes jos kaupia drėgmę;
  • purenti žemę, kad vanduo geriau susigertų į žemę;
  • Laiku nuimti derlių, kol nepradėjo pūti uogos nuo pernokimo.

O jei visgi vynmedis užsikrėtė liga reikia sustabdyti ligos plitimą. Aš rekomenduoju naudoti ekologiškus preparatus, firmos „Nutritechsystem Baltic“, pagamintų iš augalinės kilmės produktų, ekstraktai skiedžiami su vandeniu, santykiu 1:300 ir purškiami per lapus. Jų galite įsigyti parduotuvėje www.vitis.lt

  • Mimoten iš siauražiedės mimozos Mimosa tenuiflora ekstrakto (30 ml) naudojamas kartu su Zytron iš citrusinių augalų sėklų ekstrakto (10-15 ml).
  • Funres iš siauražiedės mimozo Mimosa tenuiflora ir citrusinių vaisių sėklų ekstrakto (30 ml)
  • Flama iš siauražiedės mimozo Mimosa tenuiflora ekstrakto (30 ml) ir vario oksichlorido (CuSO4 mikroelementinė trąša)

Amarai, kandys ir vikšrai pavojingi vynuogėms

Amarai išsiurbia iš lapų ir kamieno augalo sultis. Kai kurie amarai išplinta ant jaunų vynmedžių ūglių lapų apatinės pusės. Pažeisti lapai deformuojasi, gelsta, ruduoja ar susisuka.

 

Kandis (Lobesia botrana),

tai vynuogių drugys, sparčiai plintantis Europos vynuogynuose. Šių drugių vikšrai minta žiedais, uogų pumpurais, vėliau puola ant vaisių. Kandžio sparnų ilgis 11-13 mm, rudos spalvos tamsiomis dėmėmis.

 

Sėkmės kovojant su vynmedžių kenkėjais!

Ramūnas Pilvelis

Apsaugokime savo vynuoges nuo pavasarinių šalnų

Lietuvos klimate auginant vynuoges, yra didžiulis pavojus prarasti derlių pavasarį pasirodžius pirmosioms pavasarinėms šalnoms. Šiais metais pavasaris pasirodė kokiomis trimis savaitėmis anksčiau nei įprasta, tad vynmedžių pumpurai gavę šilto lietaus ir saulės šilumos prasprogo anksčiau nei įprasta. Didelės pavasarinės šalnos nušaldo ne tik žiedus ir uogų užuomazgas, bet ir vos išsiskleidusius lapus, ūglius ar jų viršūnes.

Ateinančiomis, gegužės pirmosiomis dienomis, Rytų ir pietryčių Lietuvoje, sinoptikai prognozuoja pirmąsias šalnas. Būtina pagalvoti apie nuo šalnų apsisaugojimo priemones. Esant nuo -1 iki -4  °C temperatūrai reikia imtis visų priemonių vynmedžiams apsaugoti.

Šaltis yra ne vienodas šaltis. Šalnos susidaro kai ant žemės nusileidžia šalto oro masės. Per naktį žemė greitai atiduoda šilumą, todėl pažemėje naktį būna šalčiausia. Meteorologijos stotys temperatūrą matuoja 2 m aukštyje, o temperatūra pažemėje gali labai skirtis. Kartais būna, kad stotys užfiksuoja 0, o prie pat žemės būna ir – 7 °C  laipsniai. Tai galime matyti ir praktiškai: anksti ryte, po šalnos, išėję į lauką kvėpuojame teigiamos temperatūros oru, o žolė dar būna pasidengusi šerkšnu. Praktiškai šalnas galima suskirstyti į kelis tipus: Požeminės šalnos ir šalto oro šalnos.  Požeminės šalnos yra pavojingos palei žemę augantiems vynmedžiams, o šalto oro šalnos yra pavojingos ir aukštu kamienu formuojamiems vynmedžiams.

1. Vandens laistymas ar purškimas ant žiedų.

Šaltis yra stipresnis esant sausam orui, o palijus ar paliejus dirvą prieš šalnas, temperatūra būna 1-2 °C aukštesnė.  Esant sausam klimatui artėjant požeminėms lengvoms šalnoms užteks palaistyti dirvą, esant gilesnėms šalto oro šalnoms, vienas iš apsisaugojimo būdų yra per šalnas ant žiedų pastoviai purkšti vandenį ir padengti žiedus vandeniu. Šalnų metu vanduo sušąla į ledą ir taip apsaugo žiedą. Toks apsisaugojimo būdas reikalauja pakankamai didelių investicijų.

2. Vynmedis prie pietinės mūro sienos ir upės vandens pietinio šlaito.

 

Pavasarinės šalnos mažiau pavojingos kai vynuogės pasodintos prie pietinės namo sienos ar pietiniame šlaite, kai šlaitas nueina į tekantį vandenį ar didelį ežerą. Mūrinė ar akmeninė siena veikia kaip šilumos akumuliatorius, per dieną įšyla nuo saulės spindulių, o naktį šią šilumą atiduoda vynmedžiams. Pietiniame šlaite žemė labiau įšyla nes saulės spinduliai į žemę kerta stačiu kampu, naktį slenkantis šaltis šlaitu nuslenka žemyn į upę ar ežerą, o vanduo veikia kaip šilumos akumuliatorius.

3. Agrodanga Lutrasil.

Trumpo kamieno vynmedžio formavimo būdu, vynmedžius galite apkloti agroplėvelės apklotu. Dviguba agrodanga apsaugo net nuo –5 °C šalčio, puikiai tam tinka Agrodanga Lutrasil. Aukšto kamieno formavimo būdu, kai pumpurai yra 50 – 60 cm aukštyje, požeminės šalnos yra mažiau pavojingos, bet pavojingos yra šalto oro šalnos.

4. Elektro kabelis

Savo darže ar sode aplink vynmedžių kamienus galite išvedžioti šildomus elektrinius kabelius. Nuo kabelio sklindanti šiluma pasiskirsto mažame plote, kyla į viršų ir taip pašildo tiek lapus, tiek žiedus. Teko, girdėti, kad Australijoje tokiu būdu vynmedžius efektyviai apsaugo esant iki –6 °C šalčio nakties temperatūrai.

5. Vėjo ventiliatoriai

Oro maišymas – yra gera apsauga, bet poveikis priklauso nuo pasirinktos technikos ir šildomo ploto. Pramoniniuose vynuogynuose naudojami vėjo ventiliatoriai pašildant orą dujomis, galintys pašildyti orą iki 80 metrų atstumo.  Aukščiau esantis oras yra šiltesnis, todėl oro maišymas yra pakankamai efektyvus.

6. Dūmai

Senaisiais laikais buvo naudojamas paprastas ir tuo pačiu pakankamai pavojingas būdas – laužų deginimas, skleidžiant didelius dūmus. Dūmas susidarytų kaip apsauginis šydas nuo šalčio. Tai nėra patikimas būdas, kadangi vėjas ir kiti oro reiškiniai gali paskleisti dūmus netinkama kryptimi ar dūmai pakiltų į orą iš neapsaugotų vynuogyno. Galima pasitelkti diskotekų dūmines mašinas, bet dėl oro sąlygų poveikis galimas lygiai toks pats kaip ir deginant laužus, bei jos daugiau formuoja rūką, bet ne debesį.

7. Dvigubas genėjimas

Šiaurės Amerikoje pakankamai stipriai paplitęs dvigubas genėjimas, kuris sumažina šalnos nuostolius. Pirmas genėjimas kaip ir įprasta atliekamas žiemą paliekant pumpurų su atsarga, antras genėjimas atliekamas pasibaigus šalnoms paliekant tik sveikus pumpurus. Nuotraukos pavyzdyje, kairėje matome genėjimą prieš šalčius, dešinėje vynmedis taip atrodo po antro genėjimo pasibaigus pavasario šalnoms. Toks būdas turi skirtingas šakos ir uogų vystymosi stadijas. Kai kurie Vokietijos praktiniai pavyzdžiai rodo, kad taip genėtos vynuogės sukaupia mažiau 13 °Oe (apie 3 Brix) ir 3,6 g/l bendrųjų rūgščių.

8. Aukštos koncentracijos augalinis aliejus

Ankstyvą pavasarį ištepus vynuogių pumpurus aukštos koncentracijos aliejumi, prailginamas vynmedžio pumpurų žydėjimo metas iki 20 dienų. Šis metodas tinkamai veikia tiek Hybridinėms, tiek Vitis Venifera veislės vynuogėms. Tyrimai rodo, kad derlius pablogėja tik 2 °Oe, o tai dar normos ribose.  Šio metodo apsisaugojimo būdas mūsų Lietuvos klimato sąlygoms pasitvirtintų ankstyvosioms vynuogėms, nes vegetacijos periodas yra pavėlinamas, bet gali pabloginti vėlyvo nokimo vynuogių derlių, nes iki rudeninių šalnų gali nespėti sunokti vynuogių uogos.

Pasirinkimas kokį apsisaugojimo būdą naudoti priklauso nuo vietovės specifikos, vynuogių kiekio ir jūsų galimybių, svarbu, kad apsaugotumėte derlių.

Rramūnas Pilvelis